Mūsų pensininkai stumiami pavojingos ribos link: ateityje laukia ne išlikimas, o išnykimas

Neseniai teko sudalyvauti Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos (LPŽA)  jubiliejuje. Tikrai galima buvo pajausti, kad artėja rinkimai, nes buvo daug politikų, atvykusių su savo pažadais. Tarp jų ir aš. Aišku, tai ne ta diena ir ne ta vieta, kai galima iš tribūnos kalbėti apie savo programą, priminti apie savo nuveiktus darbus arba kritikuoti kitus. Bet politikai yra politikai, tad vis tiek kiekvienas stengėsi įkišti savo trigrašį ir pagirti save.

Todėl šia tema aš norėčiau pakalbėti šiek tiek plačiau čia, nei iš jubiliejinės LPŽA tribūnos.

Visų pirma, visi mes, mūsų karta ir už mus jaunesni, turim aiškiai išmokti reikšti pagarbą šiandieniniams senjorams, nes jų ir būtent jų didžioji dauguma prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Būtent jiems teko didžiausia istorinė galimybė ir atsakomybė, būtent toks jų gyvenimams teko likimas. O tai reiškia, kad vien tik savo buvimu Lietuvoje to istorinio momento metu, jie užsitarnavo padorų gyvenimą senatvėje.

Antra, kaip mane auklėjo aplinka, kurioje aš gimiau ir augau, mes privalom lenkdami galvą reikšti pagarbą garbaus amžiaus žmonėms ir kiekviename senelyje ar močiutėje matyti šviesą ir per ilgus nugyventus metus sukauptą patirtį bei išmintį. Taip mane auklėjo šiaurėje, tremtinių miestelyje, kur buvo labai daug inteligentiškų, išsilavinusių tremtinių iš viso svieto. Tų, kurie buvo netinkami tuometinei sovietų valdžiai. Būtent iš jų mes sėmėmės drąsos, patirties ir pagarbos vyresniesiems.  Mes negalėjome ne tik bartis su jais ar keiktis, bet negalėjome net kalbėti prie jų pakeltu tonu. Ir tai buvo ne baimė, tai buvo – įgimta pagarba.

Man nepasisekė pažinoti nei savo dieduko, nei močiutės, nes dar man negimus visus senelius išveždavo į frontą ir mažai jų tegrąžindavo. O ir močiutėms nesaldus metas buvo – ilgai negyveno. Mano mama šeimoje buvo vyriausia, vyresnė už kitus vaikus 13,5 metų, ir ji liko be tėvų ir dar su jaunesniu broliuku ir dviem sesutėmis „ant rankų“. Ateidamas pas kitus į svečius aš pavydėdavau savo draugams, klasiokams, kurie turėjo tokius išmintingus senelius. Mes galėdavom jų klausytis valandomis, net dienomis. Visokių pasakų, istorijų, kur visada nugalėdavo tiesa, meilė ir gėris!!! 

Jie mus mokino, kad viskuo reikia pasirūpinti patiems, mąstyti reikia savo galva, kad nereikia žvalgytis kas ką duos ar kas ką padalins. Tokią žinią mes iš jų gavome. Taip stengiuosi gyventi savo gyvenimą. 

Ir aš žinau, visi dabartiniai pensininkai, senjorai per savo gyvenimą taip pat uždirbo su kaupu, kad dabar turėtų padorias gyvenimo sąlygas. Deja, buvo tokia sistema, kuriai vadovavo „svieto lygintojai“, todėl savo „uždarbį“ dabartiniams senjorams reikėjo dėti į bendrą katilą. Ir šiandien mūsų pareiga šiais senjorais pasirūpinti. Ir tai ne jų galvos skausmas turi būti, iš kur tai paimti.

Bet žiūrint į šiandienines senjorų sąlygas ir elgesį jų atžvilgiu kyla mintis, kad pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Įsigaliojo posakis „viskas, kas sena – jau nusidėvėjo ir yra nereikalinga“. Jie praktiškai nustumti į visuomenės pakraštį, ant pavojingos ribos. Ir ta riba pavojinga jų išlikimui, tai – gyvybės ir mirties klausimas.  Į šią ribą dabartinė karta ir valdžia žiūri gana abejingai ir todėl ateityje praraja tokio amžiaus žmonių atžvilgiu bus dar pavojingesnė. Vien tai suprasdami daugelis žmonių praranda tikėjimą savo valstybe ir emigruoja. O tai jau ne išlikimo klausimas, o išnykimo…

Taip, šiandien suprasdamas tokią situaciją turiu pripažinti, kad ir aš nedėjau pakankamai pastangų, kad nebūtų tokios situacijos. Bet geriau jau dabar, įvertinus visas klaidas, pradėti kuo skubiau naikinti šią pavojingą ribą ir taisyti situaciją į gerąją pusę.

Bet, kaip nekeista, valdžia sunkiai suvokia, kad iš dangaus niekas nekrenta, mažų mažiausiai – ilgai nekrenta. Nes būna veikia inercija, kai bendra pasaulinė ekonomika kyla. Tad ne dabartinės valdžios dėka kilo ekonomika ir pas mus. Nes, kol kas, dabartinės valdžios nėra priimtas nei vienas įstatymas, gerinantis investicinę aplinką Lietuvoje. 

Dabar, per LPŽA jubiliejų paklausius dabartinės valdžios kalbų, tampa aišku, kad pagrindinis jų vaidmuo bus „svieto lygintojų“: iš kažkur atimti ir padalinti. Bet tikslo sukurti sąlygas uždirbti nėra nei dabar planuose, nei ateities programose.

O grįžtant prie mano vaikystėje tremtyje kalbėjusių žmonių – viskam reikia pirmiausia uždirbti, o tik paskui dalinti. 

Todėl, mano brangieji, neklausykit „svieto lygintojų“, kurie žada atimti ir padalinti, kurie nekalba apie tai, kaip uždirbti. Jūs visi tokią patirtį jau išgyvenot, ir ne vieną kartą.  Atkreipkit dėmesį į tuos, kurie sako: „mūsų idėja – sukurti sąlygas jaunajai kartai uždirbti, kad iš to galima būtų aprūpinti visus jus, išėjusius į garbingai užtarnautą pensiją“. Tai – realesnė ir ilgalaikė perspektyva pačiai valstybei. 

Mane ima juokas, kai valdžia laksto per prekybos tinklus ir lygina kainas su Lenkijos, Airijos ir kitų valstybių, nors pas save PVM nustatė 20% daugiau nei ten. Maždaug tiek ir skiriasi kainos, o jie laksto išpūstomis akimis, stebisi, kodėl čia Lietuvoje kainos didesnės. Todėl kad tai jūs, prezidente, premjere ir krūva kitų politikų, nustatėt kainas 20% didesnes nei kitur. O paskui stebitės. Taip, tai ne šita valdžia pasiūlė ir įteisino tokį PVM maisto produktams, bet šita valdžia tęsė praeitos valdžios klaidas, o tai reiškia, kad nelabai kuo ir skiriasi nuo pastarųjų. 

O priežastis vis ta pati – nori būti „svieto lygintojais“. Nes surinks PVM ir patys dalins, ypač prieš rinkimus. Ir tada kabins sau medalius ir prisiims nuopelnus, nes „matot, mes jums duodam, mes – geri“. Bet patys dėl to, kad uždirbti – nei smegenų, nei sąžinės, nei pirštų nepajudino. O aš esu įsitikinęs, kad  žmonės patys, be valdžios pagalbos, nuspręs kaip pasielgti su tais 20% sutaupytų pinigų. 

Aišku, tai ne vienintelis dalykas, kurį reikia sureguliuoti, kad galima būtų užtikrinti jūsų, senjorų, užsitarnautą padorų gyvenimą. Užtikrinti padorų gyvenimą ateityje ir tiems, kurie praranda pasitikėjimą savo valstybe, kad jais deramai bus pasirūpinta, ir emigruoja. Na, ką čia slėpti, ir mano kartos sekantis gyvenimo etapas – jūsų, pensininkų, gretose. Aišku, jūs suprantate – ne apie mane eina kalba, aš jau užsitikrinau sau senatvę, bet labai noriu gyventi laimingų žmonių ir senjorų valstybėje.

Todėl, esu įsitikinęs, reikia priimti reikiamus sprendimus. Mes privalome kuo skubiau pakelti ekonomiką, kad vidutinis darbo užmokestis būtų ne mažesnis nei 1700 Eur. Tada padidės ir minimalus mėnesinis atlyginimas, ir pensija sieks 750-800 Eur. Ir tam reikalui pas mane jau sukurti įstatymai, kad investuotojai atsistotų į eilę prie Lietuvos sienos, kad jie norėtų kurti savo verslą čia. Kad jie norėtų kurti čia, Lietuvoje, brangiai apmokamas darbo vietas. 

Tad dar kartą sveikinu su jūsų gražiu jubiliejumi ir su pabarba lenkiu prieš jus savo pliką galvą!

Su pabarba V. Uspaskich.

Griežtai draudžiama Ukmergietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Ukmergietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Ukmergietis.lt nuorodą.

Prie kiekvieno Jūsų komentaro bus rodomas IP 34.203.225.78.

Rašyti

Portalo Ukmergietis.lt redakcija neatsako už komentarus ir jų neredaguoja, tačiau pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, pažeidžia įstatymus ar reklamuoja. Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus Ukmerge@internetozinios.lt. Už komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Taip pat skaitykite